Baltrušaitis, Jurgis: Klajoklio stygos

Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis…

Aš daug žiedų radau aušros darže,
Daug jų sumindžiau, eidamas ežia,
Ir užėjau erškėčių dar daugiau,
Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau…

Ir supratau, skausme ir ilgesy
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu…

Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
Kas – valandai, kas trunka amžinai,
Kur tu, lašeli jūros vandeny,
Drebėti siųstas ir iš kur eini…

Todėl širdis taip alpsta, ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties
Nuvokti mįslei ryto ir nakties...

Sokat bejártam, igen sok napot,
rab napokat, de tovább haladok,
visznek a végzet jelzett útjai,
amíg a sors mércéje engedi.

A hajnal kertjén sok virág fakad,
s én letiportam közülük sokat,
bánta is lábam sokuk tövisét,
szerencse utamon alig kisért.

S rájöttem, míg vágy s kín dúlt szívemen,
hogy bizony, vak vagy, földi értelem,
hisz éjjel látom a csillaghadat,
és mégse hallom zsoltáraikat.

Mert ember, te azt sosem tudhatod,
mi örök s mi él csak pillanatot,
hová küldtek, hogy - tenger cseppje, te -
remegj, s létednek hol volt kezdete...

Ezért sóvárog úgy az én szivem,
s földre gunnyadva már ezért lesem,
hogy jön valaki, aki megsegít,
s megfejti éj és nap talányait.