Mačernis, Vytautas: Látomások / Bevezető (Vizijos / Įžanga in Hungarian)

Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,
Duris užversiu dar tampriau -
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą -
Tuos žmones jaunus, pranašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų
Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėlei,
Atgimsta vėlei per mane...

A földre gonosz este költözött,
Ideges nyugtalanság hánytorog,
Kóbor szél verdes ablakom mögött,
Zörget az ajtón, mint a vándorok.

De én sosem eresztem be ide,
Ajtóm jól rázárom... Riadt vagyok,
Szörnyen vágyom valamire.
Esti csendben e tájra gondolok,

Felszántott dombot látok, földeket,
Vastag falú, ácsolt faházakat,
És nemzedékeket: az emberek
Feltörnek; magasabbra hágjanak!

Emlékszem nyaruk sűrű aranyára,
A májusi holdas-bőséges éjre,
S a mezőkre: beértek aratásra;
Teremtő szenvedésre.

Esti árnyakban létük árnya reszket,
És minden moccanásnak tiszta értelme van,
Érzem, hogy újra megszületnek,
Újjászületnek általam.