Strielkūnas, Jonas: Vėl ganosi Jaučio žvaigždynas…

Vėl ganosi Jaučio žvaigždynas
Dangaus mėlinžolėj ganykloj.
Ir Stumbriškio kaimo meldynuos
Diena – kaip vaikystė- pranyko.

Tik žmonės prisimena žmones
Gamta sentimentų nemėgsta
Ant kuolo kepinę užmovęs,
Piemuo iškeliavo į miestą.

O tiltas nė vieno neklausia
Kur nuveda smėlis per kalvą.
Ir neminė niekad kaliausė
Kas pridengė smailą jos galvą.

Ir krūmai, sustoję nelygiai
Po pusšimčio metų nesvarsto.
Kam veža iš tokių tolybių
Dar vieną kasdienišką karstą.

A Bika csillagkép újra legel
A kék füvü égi határban.
Gyerekkor-nappal tűnik el
Stumbriskis nádasában.

A természet nem érzeleg.
Mi „őrizzük" csak egymást.
A pásztor a városba menet
A szegre akaszt egyet-mást.

A dombon át hova fúj a szél:
A híd ilyet sose kérdez.
A madárijesztő sem mesél
Arról, mit a búbja érez.

Fél évszázadig se kérdik meg
A cikcakkban nőtt bokrok:
Ily messziről kinek is visznek
Közönséges fakoporsót.