This website is using cookies

We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue without changing your settings, we'll assume that you are happy to receive all cookies on this website. 

Brazdžionis, Bernardas: A jövő képe (Ateities paveikslas in Hungarian)

Portre of Brazdžionis, Bernardas

Ateities paveikslas (Lithuanian)

Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
vėlyvą vakarą į avilį parskris,
jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę -
kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

Ant šilo samanos žilos su širdimi pražilusia
gal verks jaunystė už paklydusias maldas,
ir tujen, mylima, ir tu gal su manim per vienąnakt pražilsi,
ir bijūnėliai nežydės veiduos.

Pas ugnį tolimą regėsim taip save susėdusius,
iš siluetų pastatysim sau tėvų gūžtelės žuvusius namus,
lig paskutinio saulės spindulio žydės ten aukso vynuoginis žiedas
ir baltam nuomete pirmoji mūsų meilė eis pro mus.

Dvarus ir turtus atiduos karaliai
ir karalienės - perlus, smaragdus,
ir tavo vardas, Jėzau, mirties žaismo pastoralėj
saldžiausioji paguoda bus ir prieglobstis nežemiškai saldus.

Vienuoliai ir vienuolės šalto mūro sienose,
aukšti hierarchai ir žemi tarnai
Įiš mėnesienos vaikščiojo į mėnesieną
ir nesurado tavo tako, Kristau, į tenai.

Mes į tenai su aidu, einančiu per lauką,
mes į tenai su sausu ėglio spygleliu
taip nukeliausime nepasipuošę ir vienplaukiai
pagruodžiu vėlinių keliu.

Pas paslapties iš Kalno prasimušusį upelį
ten mūsų siela pasilenks, ir atsigers, ir atsigaus sunykusi,
ir bus žydresnė už vaivorykštės opalą
šventųjų iškilmių šventų žolių vainikuose.

Užmiršk žmogaus prisirišimą tuščią
ir pažadus tau, žeme, nenumirt ir jo mylėjimą užmiršk -
antai jau temt pradės, antai jau laivas keliasi ir bangos ūžčioja,
ir paskutinis mano žodis miršta.

 
1934.IX.9.



Uploaded byP. T.
Source of the quotationhttp://antologija.lt

A jövő képe (Hungarian)

Életünk, akár a méheraj,
késő délután a kasba hazaszáll.
Elhalkul addigra a dal és dermeszt a fagy,
s mint Isten gondolatai, tolongunk a kapunál.

A fenyvesek őszülő moháján őszbe fordult szívvel
ott sír majd ifjúságunk, s bűnei alól az ég feloldoz zokogva,
s te, kedves, megőszülsz velem együtt egyetlen éjszakán,
s elhalványul orcádon a rózsa.

Majd látjuk magunk, amint egy messzi tűznél üldögélünk,
árnyból építjük meg őseink leomlott hajlokát,
míg az utolsó napsugár arany szőlővirágot érlel,
s fehér kendős szerelmünk emléke itat át.

A királyokat nem vonzza többé kincs és palota,
sem a királynőket gyöngy és smaragd nyakék.
Neved majd, Jézus, a halál pasztoráléjakor
édes vigasztalás lesz, nem földien édes menedék.

A szerzetesek s az apácák hűvös kőfalai között
a magas papi méltóságok s a köz-soru szolgák
holdfényből holdfénybe meneteltek,
s az uton, Krisztus, nem találtak hozzád.

De mi hozzád találunk a földeken kószáló visszhanggal,
de mi a száraz tűlevelekkel hozzád jutunk,
dísztelenül kerekedünk fel és hajadonfőtt,
s a halottak napján visz hozzád utunk.

Ahol a Hegyből a titok fölbuzog,
lelkünk lehajlik, kortyol, új erőre kap,
s áttetszőbb lesz, mint a szivárvány opálja,
mely ünnepkor átjárja a fű-koszorukat.

Felejtsd el hiú földi kötelékeid,
az öröklét ígéretét s élet-szerelmed.
Amott már alkonyul, indul a hajó, hullám morajlik,
végső szavam épp most hal meg.



Uploaded byP. T.
Source of the quotationT. Gy.

minimap