Martinaitis, Marcelijus: Küszöb (Slenkstis Magyar nyelven)

Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
Iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
Ir naktį gilu vandenuos.

Ten motinai liūdna. Ji tyli,
Skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
Ir verkia vaikai, kad tylu.

Ir gęsta miškai ten. Ir miegas –
Lyg žemėj miegotum. Gilu taip.
Pražydusią motinos galvą
Ten supa vanduo.

Kiragyognak a mélyből a dolgok,
lehelik a komisz hideget.
Lefelé szaladó patak ömlik
siratozva - az éj benyeli.

Szomorog anya. Hallgatagon
födi lenge virággal az arcát.
A küszöb nekik égre növő fal,
sürü csendbe jajong a gyerek.

Kihuny álom, a rengeteg is -
aluvó vagy: a föld befogad.
Vizek árja sodor, kivirágzó
fejű édesem, árva anyám.