26 rudens ir vasaros giesmės -VIII (Lithuanian)
Drėgnas ruduo. Ir kaulus
gelia. Pamėlo jūrų
juostom augalai... Prisiminiau
aš verkiančią mergelę,
lelijos lūpų...
Tyli mano žiogas,
žioplas. Ištįsta
marių veidas, ir ūmai
sakau: atversiu
žydrumos lopelį...
Ten jūrų slėnis,
ariančių senolių,
jie vaikšto į dirvas,
siūbuojančias po kaktusais,
vilkas ir meška
ateidavo pas moterį
iš jūrų molio...
Sutemos čia žemė,
šiaurės rūsčių gyvūnų,
smėlių gyvasties...
Prieš mirtį ima
skraidžioti jos, vėlės...
Mergele mano! Tu iš tos nakties,
tavy pulsuoja augalas
lėtasis, šių smėlių,
tave apaugo
jūrų lapija:
plunksnotos kojos, ir
krūtis, ir juokas...
Apvijo raumeningas Smėlių
Tolimasis, tavęs
jis nepaleidžia...
Paslaptis, jinai
tik tavo kūnu
kalba: rūstybės indas,
jūrų atmintis, dubuo
putotas, skylantis,
jis aidi,
ir tolimas gamtovaizdis:
melsva,
ugny išnokusi
naktis... Uploaded by | P. T. |
Source of the quotation | http://www.tekstai.lt |
|
26 dal a nyárról és őszről – VIII (Hungarian)
Csupa nyirok az ősz... A csont
jajong, s már kékbe borult
a növények tenger-sávja, egy síró
liliom-ajku lány
eszembe jut.
Tücsköm hallgat, elmerül
elmélázva, míg szétterül
a tenger arca, s hirtelen
így szólok: kinyitok én
egy darabka azúrt.
Ott a tengerek völgye,
szántó ősatyáim ott,
ők mennek a kaktuszok alatt
ringó
barázdáikban... Farkas
és medve jön el
a tenger
szépasszonyához. Alkonyok
földje ez itt meg észak
acsargó vadjaié, a homok-
befújta életé...
Haláluk előtt repesni
kezdenek ők - az árnyalakok...
Szerelmem, te!
elhozott nekem az éj,
lüktet benned a homok
lassúdad növényzete,
körül áramol, pántol
vizek lombja: sok tollas láb,
mellkas és kacagás,
körbefon az Izmos Homoki
Távol... Nem ereszt magától...
Még a titok is
csak a testeddel
szól: a harag edénye,
tengerek emlékezete, habzó
edény, ki széjjelhasad,
te a távolt visszhangzó
természet képe vagy –
kéklő
tüzekben érő
éj...
Uploaded by | P. T. |
Source of the quotation | N. L. |
|