Radauskas, Henrikas: Gėlės ir vėjas

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,

O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -

Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,

Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų

Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,

Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos

Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,

Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -

Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą

Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!" 

A flower tells the wind it's set to bloom next day.

The wind hears it as right away

And whispers pass it on to the next wind passing by,

Till word reaches the wackiest young wind there is.

This wind steers a cloud in, drains it of rain,

Stokes the sun's furnace to a rising glare,

Shakes up the whole village, carrying on no end,

Bangs everywhere, demanding what color the flower will turn.

So the good flower decides, without any delay

To blow its moist bud's green cover.

Flower blooms a white all white the wind keeps

Tugging at and yelling: "White, it's white, all white!"