Radauskas, Henrikas: Sutemos

Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,

Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą

Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj,

Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,

Palikę pasakas, klajoja realybėj,

Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai

Užges, ir kailiai jų putodami ištirps,

Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.

A paled evening, turning to fog,

Seeps from a quiet sky into the garden

Through a green leaf glass, rustles in the grass

Where in weeping light the whitest beasts,

Leaving behind their stories, wander in reality,

Fearing that soon the boundless arches of the sky

Will dim, and their hides, bubbling, will melt,

And divine hands will not shear off their wool.